Dingusio Vilniaus galerijos: pontoninis tiltas

Ties ta vieta Žirmūnų kranto šlaite įrengti ir betoniniai laiptai. Pavasarį tiltas buvo kariškių greitai įrengiamas iš atskirų, tarpusavyje sujungtų pontonų, atėjus žiemai – išardomas. Statinio ilgis sudarė apie 65 m, plotis buvo 4–6 m, aukštis virš vandens – apie 2 m. Be šio tilto, panašus buvo pastatomas per Nerį į Vingio parką.

Be įprastos valčių perkėlos, 1960–1965 m. minėtoje vietoje veikdavo bemotoriai keleiviniai keltai: jų konstrukciją sudarė dvi valtys – plūdrieji korpusai, sujungti platforma keleiviams, kurių galėjo tilpti apie 20. Keltas buvo prikabintas prie lyno, permesto per upę, ir galėjo plaukti varomas srovės, kurią didžiuliu vairu reikiamu kampu sumaniai nukreipdavo keltininkas. Patogiam patekimui į keltą abiejų krantų šlaituose buvo įtaisyti nusileidimo laiptai, suoliukai žmonėms palaukti.

Miestas plėtėsi, augo Žirmūnų mikrorajono gyvenamasis kvartalas, be to, šioje pusėje buvo pastatyti dideli pramogų objektai, kuriuose vykdavo sporto varžybos, koncertai, Respublikinės dainų šventės – Žalgirio stadionas (1950 m.), Sporto rūmai (1971 m.). Neužteko vien atokiau stovėjusio Žaliojo, anksčiau vadinto Dzeržinskio tiltu, tam, kad būtų patenkinti žmonių kėlimosi per upę poreikiai.

Pontoninis tiltas buvo nebloga alternatyva dideliems žmonių srautams po renginių greičiau ir tiesiau patekti iš Žirmūnų į senamiestį, visuomeninio transporto stoteles ar Kosciuškos g. (prie karinės komendantūros), einant per šį tiltą link Katedros aikštės.

1975 m. balandžio 13 d. įvykus Lietuvą sukrėtusiai tilto griūčiai, pareikalavusiai žmonių aukų, jis buvo galutinai išmontuotas. Ilgam laikui žmonės neteko patogaus susisiekimo tarp Žirmūnų ir senamiesčio. Nuo to laiko Vilniuje ilgai nebebuvo eksploatuojami pontoniniai tiltai.

1975 m. pavasarį buvo nutiestas pontoninis tiltas. Nors buvo numatyta sumontuoti statinį balandžio 7–11 dienomis, tačiau darbai vyko vangiai dėl užsitęsusio pavasarinio potvynio ir smarkios upės tėkmės. Balandžio 13 d. dar nebuvo baigti sutvirtinimo darbai. Tą sekmadienio vakarą, 20 val., pilnuose Sporto rūmuose (iki 5 000 žmonių) prasidėjo populiaraus vengrų estradinio ansamblio „Sirijus“ koncertas, skirtas Vengrijos išvadavimo iš fašistinio jungo trisdešimtmečiui pagal Vengrijos kutūros dienų TSRS programą.

Užsienio atlikėjų koncertai sovietinėje Lietuvoje nebuvo dažni, todėl į šį koncertą rinkosi ne tik vilniečiai, bet ir miesto svečiai iš visos Lietuvos. Apie 22.30 val., pasibaigus renginiui, žmonės plūstelėjo į lauką. Dalis jų pajudėjo Žvejų gatve link naujosios Centrinės universalinės parduotuvės  („univermago“), Žirmūnų ar Kalvarijų turgaus link. Daugeliui koncerto žiūrovų buvo arčiau eiti link Katedros per pontoninį tiltą nei per toliau esantį Žaliąjį tiltą

Kadangi nebaigtas tiltas nebuvo tinkamai užtvertas, žmonės pradėjo lipti ant jo, iš pradžių po vieną, po kelis, iš paskos pradėjo eiti daugiau, numėtę aptvarus ir užrašus. Kai tiltą užplūdo minia, nesutvirtintas statinys neišlaikė ant jo vienu metu buvusių 250–350 žmonių svorio, todėl atsilaisvino nuo vieno kranto. Nutrūko kraštinių pontonų tvirtinimo lynai, kurie neatitiko tokio tilto eksploatavimo reikalavimų, nes buvo naudojami tik montavimo darbų metu. Atitrūkusią tilto atkarpą srovė pradėjo sukti apie užtvirtintą galą. Atskirus pabirusius pontonus ėmė blaškyti srovė. Pontonai ėmė skęsti, nes jie pro neuždarytus denių liukus užsipildė vandeniu. Žmonės slydo ir krito į ledinį vandenį, apimti panikos ir visiškoje tamsoje gelbėjosi kaip išmanydami. Tragedijos vietoje patvinusioje upėje vandens gylis siekė 4–4,5 m.

Gelbėjimo operacijoje, kuri prasidėjo jau gerokai po įvykių, be medicinos pagalbos ir kitų tarnybų, valdžios atstovų, dalyvavo ir TSRS VRM kariškiai iš netoli buvusių kareivinių. Ligoninėse po šio įvykio buvo daug plaučių uždegimą gavusių ar kitaip nukentėjusių žmonių.

Vėlų ankstyvo pavasario vakarą daugelis žmonių buvo apsirengę šiltesniais ir sunkiais drabužiais. Daugumai jų pavyko išsigelbėti, vandenyje įsikibus į plaukiančias pabirusio tilto konstrukcijos dalis (lentas, skydus). Kitą dieną buvo kreiptasi dėl 4 asmenų, negrįžusių po koncerto į namus. Nepaisant gelbėjimo operacijoje dalyvavusių gausių pajėgų, paskutinių aukų kūnai buvo rasti po kelių savaičių – gegužės 5 ir 6 d.

Tilto avarija įvyko prabėgus vos kelioms dienoms po didelės Žaslių geležinkelio katastrofos (balandžio 4 d.), todėl ir šiuo atveju LTSR oficialūs pareigūnai bei cenzūruojama žiniasklaida neskubėjo pranešti apie įvykusį tragišką įvykį arba menkino patirtos nelaimės mastą. Yra žinoma, kad keli piliečiai, matydami vietos valdžios neveiklumą, parašė laišką su pagalbos prašymu į tuomet populiarų TSRS laikraštį „Literaturnaja gazeta“, kuriame pasirodydavo tuometinės ideologijos normas peržengiančios publikacijos. Nors jame apie tai ir nebuvo rašoma, bet laiškas buvo perduotas į TSRS prokuratūrą, ir tai turėjo įtakos nukentėjusių žmonių nuostoliams pripažinti ir atlyginti.

LTSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija pripažino kaltais ir nubaudė laisvės atėmimu: statybos darbų vykdytoją – trejiems metams, vyriausiąjį inžinierių – dvejiems metams. Oficialiai pripažinta žuvusiais – 4, nukentėjusiais – 31 pilietis. Teismo nuosprendyje rašoma, jog 1975 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto vykdomasis komitetas išmokėjo 1963 rublius žmonėms, patyrusiems materialinių nuostolių.