Skulptorius A. Teresius: kūryboje svarbiausias nuoširdumas

„Dažnai sakau: priešingai nei daugelis menininkų, nesirinkau drožybos ar skulptūros. Gyvenau Kelmėje, netoliese buvo Kryžių kalnas. Mačiau jį ir griaunamą, ir atstatomą, 1975-aisiais teko talkinti jį atstatant iš išlikusių detalių ir nuolaužų, tuomet ir kilo noras pačiam kažką sukurti. Pirmuosius kryželius ir koplytstulpius išdrožiau 10–11 klasėje. Jie iškilo netoli Žemaičių Kalvarijos esančiame Panų kalne“, – pirmuosius susitikimus su medžiu prisiminė žinomas skulptorius. 

Nors A. Teresiui taip ir neteko praverti dailės mokyklos durų ar vėliau mokytis skulptūros bei drožybos, kūrėjas nesunkiai įvardija pagrindinius savo ideologinius mokytojus – Šiluvos bažnyčios vargonininką Alvydą Šeduikį ir Tėvą Stanislovą, kuris ir paprašė išdrožti keletą šventųjų skulptūrų. 

„Kad ir ko ėmiausi grįžęs iš armijos, tie dalykai visuomet likdavo antraplaniai, drožyba tapo svarbiausiu gyvenimo pasirinkimu, – neslėpė pašnekovas. – Visų menininkų pradžia – kitų kūrėjų idealizavimas. Mane įkvėpė garsiausio Vidurio Aukštaitijos dievdirbio Vinco Svirskio darbai.“

Pašnekovas pripažįsta – jei kolegos paklausia jo, ko reikia, kad žmogus neapleistų savo menininko kelio, A. Teresius atsako nedvejodamas: jis turi būti truputį nevykėlis. „Nelabai vykęs matematikai, lietuvių kalbai, nelabai norintis ištisą dieną sėdėti prie staklių, skrajojantis padebesiais. Penkiolika metų dirbau gimnazijoje, sutikau talentingų vaikų, stebėjausi, nes nesu talentingas, esu vidutiniokas. Vis dėlto juos, itin talentingus, dažnai nuvilioja technologijos. 

Jauni drožėjai turi daugiau kito gylio, sugeba kitaip pažvelgti. To kitokio pažvelgimo, ypač dejuojant, kad išnyks radijas, knygos, liaudiškoji tradicinė skulptūra, tikrai reikia. Neišnyks. Jei liaudies menininkas sukurtų skulptūrėlę, net ir neišlaikydamas proporcijų, neatitikdamas kanonų, jis pasauliui būtų įdomus savo nuoširdumu, primityvumu“, – įsitikinęs tautodailininkas. 

Nors gimęs Žemaitijoje, kūrėjas ilgą laiką gyvena Kauno rajone, kur ir kuria. „Būna, menotyrininkai sako mano darbuose matantys žemaitišką pradą. Tuomet prašau papasakoti, ką tokio šie matantys. Žemaitiška skulptūra, mano akimis, buvo pilna visko: spalvų, formų. Dzūkų skulptūra buvo trapi, asketiška, savaip graži, tačiau nebuvo išraiškinga. Aš esu turėjęs mokinių iš skirtingų Lietuvos kraštų, jie neretai prašo mano pagalbos. Man keista ir smagu, nes jaučiu, kad dalydamasis įsigilinu į kito žmogaus kūrybą, o tuomet daug ką atrandu pats sau. Kai daliniesi, daugiau gauni pats“, – mano pašnekovas. 

Kalbėdamas apie savo kūrybos kelią A. Teresius vis pabrėžia, kad svarbiausia kurti tikrus dalykus. „Jei kaukę, tai tokią, kurią būtų galima užsidėti. Jei droži klumpę, išdrožk dvi, kad jas būtų įmanoma apsiauti, šokti, o ne tik pasodinti gėlių. Jei lazdą, tai ne kad remtų kažką, bet kuria eidamas pasiramsčiuotų žmogus. 

Vis girdžiu – dievdirbystė – tai nuolat pasikartojantys personažai. Iš tiesų, tai – tokia gelmė. Kad bent priartėtum prie lygio, kurį pasiekė prieškario meistrai. Jų kūriniai atrodo netobuli, bet, žvelgdamas į juos, ir tikintis, ir netikintis gali medituoti, jausti to darbo dvasingumą. Skulptūra sukurta su tikėjimu. Gal net ne religiniu, autorius tiesiog norėjo sukurti tikrą dalyką. To tikrumo mums labai reikia. Kiekvienas tegul kuria savos stilistikos darbus, bet jei renkasi koplytstulpį, tekuria tikrąją maloningąją Mariją, tegul pasistengia, kad žmonės eidami pro šalį patikėtų. Jei kuri Rūpintojėlį, tai su mintimi, kad štai jis sėdi ir rūpinasi, o ne – man tas pats, kaip padarysiu. Todėl vėliau niekas ir netiki“, – teigia medžio meistras. 

Pačiam kryždirbiui tikėjimas jo kūrybiniame kelyje yra svarbus, nors, pripažįsta, liaudies menininkai labai skirtingi. Vieni – tikintys, kiti – ne. „Sukurti įtikinamus religinius siužetus netikinčiam sunku. Taip, kai kurie liaudies meistrai imasi, nes tai populiaru, galima dalyvauti parodose, tai UNESCO paveldas, bet man pačiam smagu panagrinėti šventųjų gyvenimus, net ir pasiginčyti dėl jų vaizdavimo variantų. Širdį paglosto, jei pasitvirtina, kad buvau teisus“, – kalba kūrėjas. 

Šiuo metu medžio meistrui bene įdomiausia ir svarbiausia tema – motinystė. Kai į skulptoriaus rankas pateko dviejų tūkstančių metų senumo pajuodusio ąžuolo, kone pusmetį jis svarstė, ką kurti. Pradžioje apsisprendęs kurti baltiškąjį dievą, galiausiai, nurimęs viduje, prisiminęs savąsias vertybes, išdrožė Šiluvos Madoną su Kūdikėliu – tuomet, anot kūrėjo, jam viskas tapo aišku. Skulptorius ėmėsi kurti juodojo ąžuolo skulptūrų kolekciją – penkiolika Madonų.

Nors dažniausiai medžio meistras kuria stogastulpius, koplytstulpius, vienas jam pačiam įdomesnių darbų – Dievo tarnaitei Adelei Dirsytei sukurta Madona su Kūdikėliu, kaip gyvenimo atspindys. 

Ar ateityje sakralinė skulptūra bus reikalinga? „Jei kūrėjas puoselės, mėgs tai, ką daro, tauta atrieks duonos riekę. Jei ne – eik obliuoti lentų, – mano pašnekovas. – Kryždirbystės ateitis priklausys nuo to, kaip vystysis visuomenė. Jei ji sekuliarės, jų reikės vis mažiau. Kita vertus, daug meistrų dievdirbystės amato ėmėsi po nepriklausomybės atgavimo. Savo patirtį aš taip pat atsinešiau iš anų laikų, per virsmą, taigi manau, kad viskas išliks, ne tiek, ne taip, bet išliks. Amatininkai, kurie gamina daug, greitai – jų neturi likti.“

Tautodailės darbais vis labiau susidomi japonai, pietų korėjiečiai, tačiau visų pirma pasidomi, kiek metų tradicijai. Išgirdę, kad 200–300 metų, atsipalaiduoja, mat jei nėra patikrinta bent šimto metų, tai ne tradicija, tik pasitaškymai, kurių pasaulyje itin daug.

„Jei įsivaizduojame, kad kuriame labai moderniai, iš tiesų mes galime kurti labai nuoširdžiai, per savo matymą, pažinimą. Ne veltui senųjų meistrų siurrealistiniai darbai – tarsi su kažkokiu dideliu tikėjimu“, – apibendrino kūrėjas.

Projektą „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.