Karpinių meistras Klaidas Navickas ir jo savito ornamentiškumo popieriaus pasaulis

Tą „iš pirmo žvilgsnio“, tautodailininkui K. Navickui pasakojant savo popieriaus karpytojo istoriją, kuri prasidėjo nuo kažkada netyčia sovietmečiu rastų manikiūrinių žirklučių, čia pat mintyse pakeičia „viskas susiję, viskas taip šiam žmogui ir turėjo susidėti“.

„Aš niekada neturiu laisvo laiko: arba skaitau ir kuriu, arba piešiu ir kuriu, arba karpau ir kuriu. Arba daržus kasu. Nes kai turi „triobą“ ir sodybą – ten irgi darbo ir kūrybos per akis“, – kalba. Karpinių meistras jau dvi dešimtis metų savo studijoje Vilniuje kaupia asmeninį lietuviškų ir pasaulio karpinių muziejų. Čia akys raibuoja nuo sudėtingų siužetų, savitų simbolių ir ornamentikos, trapaus puošnumo – žmogaus kantrybės kūryboje.

Ant sienų, palangių, spintelėse, ant kitų paviršių sudėlioti karpiniai. Jų autorius – ne tik pats Klaidas, bet ir jo kolegos popieriaus karpytojai iš Lenkijos, Ukrainos, Japonijos, kitų šalių.

Karpinių menas Lietuvoje atsirado XVI amžiuje – iš noro gyventi gražiau ir nepritekliaus. Anuomet senuosius antspaudus, manoma, karpė valdžios įstaigų, dvarų ir vienuolynų raštininkai. XIX a. pirmojoje pusėje karpiniai pasirodė lietuvių liaudies buityje ir naudoti kaip būsto puošybos elementai. Miestuose moterys galėjo savo namus puošti nėriniais, mezginiais ar austinėmis staltiesėmis. Kaimuose žmonės buvo vargingesni, o šeimininkės juk norėjo gyventi gražiai, dėl to namus: žibalinių lempų gaubtus, lentynas, paveikslų, veidrodžių rėmus – puošdavo popieriniais karpiniais. Sudėtingesnio ornamento dirbiniais – užuolaidėlėmis – gražindavo namų langus, indaujas.

K. Navickas sako apie karpinius, kaip sąmoningą kūrybinį pasirinkimą, niekada negalvojęs, tačiau jo karpinių istorijos ištakos nukelia į vaikystę, kurioje kasdienybę puošė močiučių, senelių ir mamos rankos.

Aš gimiau tautodailėje. Visa mūsų buitis ir iš tėvo, ir iš mamos pusės buvo pilna to, kas dabar vadinama tautodaile. Tetos, močiutės audė, mezgė, seneliai buvo dailidės, krūvos jų įrankių, gražūs rankų darbo baldai, jau nekalbu apie šaukštus, samčius, kitus smulkius daiktus. Mūsų buitis buvo labai graži. Mano mama buvo mezgėja, prieš išeidama į anapilį tapo pripažinta pirštinių mezgėja, liaudies puošybos meistre.

Aišku, aš daugiau laiko praleisdavau su seneliais negu su močiutėmis: visą laiką prie įrankių, visą laiką skiedros, pagaliukai, peiliukas rankose. Natūralu, kad pirmiausia pradėjau drožti. Besimokydamas mokykloje paskutinėse klasėse ėmiausi šio amato rimtai, tačiau vėliau mano drožybą sustabdė gyvenimo nukrypimai – armija. Grįžęs iš jos vėl pradėjau drožinėti, kalti metalą – to mane armijoje išmokė ukrainiečiai.

Anksti vedžiau, ir tas metalo kaukšėjimas, drožlės, šiukšlės gyvenant bendrabutyje ir dar su vaiku, bendra virtuve su kaimynais… Buvau priverstas viską mesti į šalį. Galvojau, taip ir baigsis tas mano menas, bet ilgainiui supratau – be jo išbūti negaliu.

Tada atėjo karpiniai. Ne tai, kad juos būčiau pamatęs pirmą kartą – ne, supratau, kad juos mačiau visą savo gyvenimą. Senelių dailidžių daromuose lekaluose, kai jie iš storo kartono išsipjaudavo žirgelius, vėjalentes, langų apvadus. Močiutės iš pirmųjų tapetų iškarpytose „firankose“ (lenk. firanka – „užuolaida“ – aut. past.), kuriomis ji puošdavo vadinamąsias šėpas – prieškambario ar kamaros lentas, ant kurių stovėdavo ąsočiai su sviestu, pienu, spintų kraščiukus, lempas, kampus, lentynėles. Tik užuolaidėlių pas mus aplink Jurbarką, Veliuoną, Juodaičius nedarydavo.

Visa tai man, vaikui, tada, žinoma, nebuvo įdomu – vaikystėje nesu nė vieno karpinio padaręs.

Eidamas kažkada per tuometinę Černiachovskio aikštę (dabar – Vinco Kudirkos – aut. past.) nusipirkti pietų – bandelių su mėsa, suradau žirklutes. Parėjau atgal į darbą jas pasiėmęs, papietavau ir iš neturėjimo ką veikti iškarpiau atviruką. Netyčia užėjo bendradarbė ir sako: kaip puiku, Irenos gimtadienis, priklijuokim ir pasveikinkim. Nuo to viskas ir prasidėjo: atvirukai Irenai, Marytei, Jonei… Dariau juos nė negalvodamas apie meną – tiesiog jie daug kam patiko, todėl karpiau toliau. Vėliau vienas iš tautodailininkų vadovų, pamatęs mano darbus, pasiūlė surengti parodėlę. Taip ir įsivažiavau. Ir pasakysiu – iki dabar nesu iškirpęs nė vienos snaigės ar kito „moteriško“ dalyko, piešiau ir karpiau vien atvirukus: su paukščiais, rūtomis, kryžiais, koplytstulpiais, žirgeliais, visais tais įprastais karpinių ženklais.

Kaip rašoma Lietuvos tautodailininkų sąjungos interneto svetainėje, įdomūs meninių karpinių meistrų karpymo būdai ir naudojamos medžiagos bei įrankiai. Instrumentai – tai dažniausiai žirklės ir specialūs rėžikliai. Meninių karpinių karpymo su žirklėmis technika yra palyginti paprasta, nors ir įvairi. Sudėtingiau pjaustyti specialiais rėžikliais, skustuvais ir kaltekliais.

Karpytojas K. Navickas, pradėjęs karpyti manikiūrinėmis žirklutėmis, ilgainiui perėjo prie rėžtukų. Taip pat jis teigia, kad tautodailė, kaip ir visas mūsų gyvenimas, patobulėjo toli į priekį – ir atlikimo kokybe, preciziškumu, turiniu, ir dėl atsiradusių naujų įrankių. Todėl tautodailė negalinti būti sustabarėjusi, likti tokia kaip prieš šimtą metų.

Man greitai nusibodo daryti atvirukus, ėmiausi sudėtingesnių siužetų. O ką tarybiniais metais gali sudėtingiau iškarpyti? Aišku, liaudies dainų siužetus. Pradėjęs tai nutariau stoti į Tautodailininkų sąjungą, tačiau tuo metu ten visi tie siužetiniai karpinukai nebuvo priimtini, nes tai nebuvo tradicija.

Kadangi jau buvau baigęs universitete teisę ir mokėjau pašnekėti, sakau jiems: palaukit, tada kas išvis sieja karpinius ir tautodailę, jei Galaunė į savo sąvadą net nėra įtraukęs jų kaip meno? Gal tada karpinių išvis nėra? O jeigu tai tradicija, negi ji gali būti vienoda tūkstantį metų? Juk turi kažkaip keistis. Sakau jiems: savo darbuose išlaikau lietuviškiems karpiniams būdingą simetriją, temas, simbolius – juk niekas nepasakys, kad mano karpiniai prancūziški.

Ilgai ginčijausi, kol pagaliau 1991 metais mane priėmė į tautodailininkus. Nors aš, tiesą sakant, visą laiką esu truputį nonkonformistas – visada kiek „ne į temą“ dirbu. Tiesiog man taip reikia. Nesilaikau kanonų, nes tiek metų dirbdamas įsitikinau, kad jie keičiasi. Ir ačiū Dievui, kad dabar mūsų niekas neriboja kurti, kad tautodailė nėra sustabarėjusi, pasenusi, kad tobulėja.

Štai čia šalia turiu pasidėjęs savo močiutės žirkles. Ir ką su tokiomis gali padaryti? Ką reiškia ta tradicija, kai tokių dalykų kaip manikiūrinės žirklutės niekas prieš šimtą metų nėra matęs? Kokius karpinius gali sukurti močiutės laikų žirklėmis ir ką – su šių laikų? Ar mums visą laiką reikia likti prie senųjų įrankių ir to, ką jais naudodamas gali padaryti, ar vis dėlto eiti į priekį nepametant lietuviško prado? Negali tradicija sustabarėti, svarbiausia – jos nepamesti.

Dabar visus savo darbus darau rėžtukais, taip pat naudoju pjaustymo lentą, tačiau pusę savo, kaip karpinių meistro, karjeros dirbau ant medinių lentų, o kiti mano kolegos po šiai dienai naudoja stiklą – tai savęs kankinimas, taip ir sveikatą gali prarasti. Dabar tiek daug naujų technologijų – aš netgi seną karpinį galiu padaryti tais pačiais įrankiais, tik daug preciziškiau, švariau, gražiau.

Savo mokytoju laikau karpytoją iš Japonijos, nuostabų žmogų. Esu ir japoniškų karpinių prikarpęs, ir žydiškų, ir žydiškų karpinių knygą išleidęs. O žydiškuose karpiniuose, jeigu gerai įsižiūrėsi, visur rasi lietuvišką pradą, – savo žydiškais karpiniais noriu parodyti, kad žydai Lietuvoje visą laiką su mumis gyveno.

Iš tikrųjų mums, lietuviams karpinių meistrams, gerai dėl to, kad mus tautodailės žinovai nepririša prie kuolo, kaip kad prie jo yra pririšti lenkai tautodailininkai. Man tenka dažnai su jais bendrauti – Lenkijoje karpinių tradicija pripažįstama tik tokia, kokia buvo anksčiau. Vos įneši naujų vaizdinių ar metodų – nebepriklausai tautodailininkų luomui. Panašiai ir Kinijoje, kur karpiniai turi būti tokie ir ne kitokie – padiktuoti tos pačios technikos, popieriaus, vaizdų raudona ant balto.

Reikia suvokti, kad Tautodailės metai skirti ne tik tiems tautodailininkams, kurie yra sąjungoje, bet ir tiems, kurie yra šalia jos. Tautodailė yra kur kas platesnė nei vien priklausymas šiai organizacijai arba vadovavimas jai. Jeigu vyks koks baigiamasis Tautodailės metams skirtas renginys, labai norėčiau, kad jame dalyvautų ir tie, kurie prisideda.

Karpiniai labai artimi grafikai. Jų ištakos susijusios su Rytų šalių – Kinijos, Japonijos, menu. Seniausieji karpiniai buvo sukurti net prieš du tūkstančius metų, mat Kinijoje popierius buvo išrastas būtent prieš tiek laiko ir būtent nuo tada atsirado galimybė karpyti ir kurti karpinius. Per kitas Europos šalis kartu su popieriumi karpiniai atkeliavo ir į Lietuvą.

Karpinių istoriją išmanantis K. Navickas teigia, kad karpinys – tai unikalus kūrybinis darbas. Kai užsiima šiuo dailiuoju amatu, meistrui ypač svarbus tampa minties, vaizdo išgryninimas ir proto koncentracija.

Mano tėvas labai gerai apibūdino, sako: tu darai totemus. Tapytojai turi kalną dažų, didelę drobę ir įvairių teptukų, gali naudotis daugeliu technikų. O čia tu turi dvi spalvas (tradiciškai), vieną įrankį ir vieną plokštumą. Ir jeigu šiuo atveju nori išreikšti kokią mintį, tau reikia ją gerai išsigryninti – negali tiesiog atsisėsti ir iškarpyti ką panorėjęs.

Mane karpiniuose sudomino būtent minties ir vaizdo išgryninimas, proto koncentracija. Prieš darydamas kokį karpinį ilgai sėdžiu, skaitau. Tarkime, esu iškarpęs 50 pagoniškų dievų ir tam užtrukau 5–7 metus. Karpiau žydiškus karpinius – vėl tiek pat sugaišau. Karpinys negimsta čia ir dabar. Kol sugalvoju, kol nupiešiu, kol išdėlioju – daug užtrunka, o pats karpymas man neįdomiausia. Man įdomiausia – kol prieinu iki jo.

Žinoma, dabar yra lazerių. Tačiau kaip negaliu šventųjų raižyti ant linoleumo, taip negaliu savo nupaišyto karpinių piešinio išpjauti lazeriu, nes tai nebus gyva. Reikia iškentėti, išsėdėti iki galo ir išpjaustyti tai, ką sugalvojau. Dažnai būna, kad bepjaustant gimsta kokių nors pakeitimų, naujų simbolių. Man reikia išgyventi procesą nuo pradžių iki galo – skaitau, galvoju, paišau, o paskui pusę metų sėdžiu ir pjaustau, karpau. Stebiu savo kolegas – jie irgi panašiai įstringa ieškodami vaizdo, simbolio. Ilgas tas kelias iki karpymo…

Aš niekada neturiu laisvo laiko: arba skaitau ir kuriu, arba piešiu ir kuriu, arba karpau ir kuriu. Arba daržus kasu. Nes kai turi „triobą“ ir sodybą – ten irgi darbo ir kūrybos per akis.

Pavyzdžiui, yra toks mano karpinys „Mūsų kaimas“. Galvoje paveikslas atsirado tada, kai seneliai jau buvo mirę, kai atsikėlę gyventi į miestą visiškai praradome savo kaimą. Ir kai norėjau pavaizduoti mūsų trobą, man visą laiką akyse stovėjo ne močiutės karpiniai, bet darželis. Vietoj trobos iškarpiau dvi bobutes, stovinčias savo gėlių darželyje. O viršum jų – bažnyčią (nes visi keliai Lietuvoje baigdavosi bažnyčia). O aplink, visoje toje obelyje – visas kaimas išsitaškęs…

Lietuvos tautodailininkų sąjungos interneto svetainėje rašoma, kad lietuvių liaudies vaizduojamoje dailėje savo vietą turintys medžio raižiniai – tai atskira meno šaka – grafiškasis menas. Raižiniai dažniausiai buvo pjaustomi minkštame medyje: topolyje, liepoje. Raižiniui išpjaustyti lenta pirmiausia buvo gerai išlyginama, kad ant jos būtų galima lengvai nupiešti piešinį. Tam tikslui ji būdavo padengiama plonu kreidos ar vaško sluoksniu, kad juodos linijos piešinys aiškiau ant jos gultų. Raižytojas pjaustė paveikslą taip, kad visos raižinio dalys, kurios atsispausdina ant popieriaus baltomis linijomis bei plotais, buvo išpjaunamos gilyn, o tos, kurios atsispausdina juodomis linijomis ir sudaro patį piešinį – paliekamos reljefe.

Kaip rašo Vilma Kilinskienė, medžio raižiniai prilygsta savitai liaudiškajai drožybai. Pirmąją medžio raižinių parodą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijoje 1927-aisiais inicijavo jos direktorius profesorius Paulius Galaunė.

Nuo XVIII a. medžio raižiniai daugiausia buvo spaudžiami Žemaitijoje. Jų autoriai buvo dievdirbiai, škaplierininkai, bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, kurie kopijuodavo maldaknygių tekstus ir šventųjų atvaizdus, dažniausiai neįamžindami nei savo pavardės, nei inicialų.

Tautodailininkas K. Navickas medžio raižinių meno šalia karpinių ėmėsi norėdamas jį atgaivinti.

Su menotyrininke Ale Počiulpaite pabendravę supratome, kad Lietuvoje nebėra gyvų medžio raižinių meistrų, todėl nutarėme raižinius gaivinti. Medžio raižiniai buvo paplitę Žemaitijoje (visos Lietuvos jie neapėmė) ir egzistavo kokį gerą šimtą metų, kol juos išstūmė pramoniniai piešiniai. Šiandien medžio raižinius kuriu taip pat, kaip jie buvo daromi prieš šimtą metų – niekas smarkiai nepasikeitė. Žinau, kad Utenoje juos dar daro Odeta Bražėnienė, ir daugiau pavardžių nepasakysiu – visi kiti perėjo prie linoleumo.

O aš šventųjų negalių daryti ant linoleumo, tada jie man plastmasiniai atrodo. Geriau su kančioms, neturint pakankamai medienos, bet išspausti tikrus. Jau tiek su tais medžio raižiniais įsibėgėjau, kad tuoj rengsiu raižinių knygą.

2020-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Tautodailės metais. Seimas šį nutarimą priėmė atsižvelgdamas į tai, kad šiais metais minima daug dėmesio tautodailės plėtrai skyrusio Lietuvos dailės istoriko, grafiko, nusipelniusio meno veikėjo Pauliaus Galaunės gimimo 130 metų sukaktis. Pauliaus Galaunės vardu pavadinta dar 1976 metais Kultūros ministerijos įsteigta premija, skiriama geriausiems Lietuvos tautodailininkams.

Tautodailininkų šeimą matau gerai. Daug bendrauju su įvairių sričių tautodailininkais. Blogai tai, kad senstame, o jaunimas sunkiai įvažiuoja. O jeigu įvažiuoja, tai tik su tokiais amatais, iš kurių gali pragyventi: kalvyste, keramika, medžio drožyba, ypač kryžių. Tačiau nyksta siuvinėjimas, mezgimas. Popieriaus karpiniai klesti vien dėl to, kad atsirado grupė aktyvių pagyvenusių moterų, kurios karpo karpinius ir ši veikla jas sujungia, vienija – kaip margučių marginimas.

Reikia suvokti, kad Tautodailės metai skirti ne tik tiems tautodailininkams, kurie yra sąjungoje, bet ir tiems, kurie yra šalia jos. Tautodailė yra kur kas platesnė nei vien priklausymas šiai organizacijai arba vadovavimas jai. Jeigu vyks koks baigiamasis Tautodailės metams skirtas renginys, labai norėčiau, kad jame dalyvautų ir tie, kurie prisideda. Norėčiau paploti ne tik mūsų jau žinomoms galvoms, bet ir tam platesniam ratui žmonių, kurie puoselėja tautodailę, bet nėra tautodailininkai oficialiai.

Projektą „Tautodailės atspindžiai“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.