2023 04 23

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Ar gali psichoterapija sugriauti santuoką?

Tekstas pirmą kartą publikuotas 2016 m. balandžio 12 d.

Williamas J. Doherty yra ugdytojas, tyrėjas, terapeutas, autorius, konsultantas ir organizatorius. Jis – Minesotos universiteto Šeimos socialinių mokslų departamento Santuokos ir šeimos terapijos programos vadovas, taip pat Šeimos medicinos ir Visuomenės sveikatos departamento profesorius. Vertė Jurga Žiugždienė.

Netrukus po vestuvių Marša pajuto, kad jos santuoka itin nenusisekusi. Nors pora atšventė iškilmingas bažnytines vestuves savo tėviškėje, Maršą apsėdo nerimas, kad ištekėdama už Polo ji padarė didžiulę klaidą. Ją ėmė slėgti Polo prieštaringas požiūris į krikščionių tikėjimą, vengimas asmeninių temų bendraujant, jo polinkis ją kritikuoti, kai ši išsakydavo savo baimes ir susirūpinimą.

Marša rado pagalbą universiteto studentų konsultavimo centre, kurį juodu su Polu buvo baigę. Konsultantė keletą kartų dirbo vien su Marša, po to pakvietė Polą šeimos terapijai. Polas, kuris jautėsi nusivylęs ir supykęs, nes Marša tapo irzli ir tolima, nenorėjo dalyvauti konsultacijoje. Be santuokos problemų, Marša kentėjo ir nuo klinikinės depresijos – ji negalėjo miegoti ir susikaupti, visą laiką jautėsi liūdna ir kad jai nesiseka. Po itin įtemptos konsultacijos su nelaiminga žmona ir piktu, užsispyrusiu vyru konsultantė kitą savaitę susitiko su Marša atskirai. Ji pasakė Maršai, kad ši tol visiškai nepasveiks nuo depresijos, kol neims pasitikėti savo jausmais apie santuoką. Štai kaip Marša vėliau prisiminė pokalbį su konsultante.

Marša: „Ką reiškia pasitikėti savo jausmais?“

Konsultantė: „Juk žinote, kad esate nelaiminga santuokoje.“

Marša: „Taip, tai tiesa.“

Konsultantė: „Galbūt jums reikėtų pagyventi atskirai, kad suprastumėt, ko iš tiesų norite iš santuokos.“

Marša: „Bet aš myliu Polą ir esu jam įsipareigojusi.“

Konsultantė: „Jūsų pasirinkimas, bet aš abejoju, ar pradėsite jaustis geriau, kol neimsite pasitikėti savo jausmais ir kreipti dėmesį į savo nelaimingumą.“

Marša: „Ar man patariate skirtis?“

Konsultantė: „Aš tik patariu pasitikėti savo nelaimingumo jausmu.“

Priblokšta Marša nebegrįžo pas šią konsultantę, o ši jos sprendimą neabejotinai suvokė kaip nenorą prisiimti atsakomybę už savo laimę.

Šioje istorijoje iškyla du aspektai. Pirma, konsultantė, su kuria susidūrė pora, nebuvo profesionaliai pasirengusi konsultuoti sutuoktinius. Kiekvienas psichinės sveikatos specialistas gali imtis santuokos terapijos, tačiau dauguma jų mieliau dirba su individais. Kai santuokos problemos yra gilios arba jas įveikti labai sunku, šie terapeutai linkę konsultuoti sutuoktinius atskirai.

Dažnai vieną sutuoktinių jie siunčia savo kolegai, sakydami: „Kiekvienas jūsų turite per daug asmeninių sunkumų, kad būtų įmanoma šiuo metu spręsti jūsų santykių problemas.“ Tačiau neišsakyta terapijos pakeitimo priežastis iš esmės yra ta, kad terapeutas jaučiasi pastaruoju atveju nekompetentingas, ypač susidūręs su užsispyrusiu vyru, nenutuokiančiu apie terapiją ir tvirtinančiu, jog jis – vienintelis, kuris nori išsaugoti santuoką. Kai juo atsikratoma nusiunčiant pas kitą psichoterapeutą, kad šis atliktų savo individualų darbą, vyras spyriojasi, tvirtindamas savo žmonai ir jos terapeutui, kad jis nenori spręsti savo problemų, bet siekia padaryti viską, ką gali, kas padėtų išsaugoti santuoką. Šiuo momentu santuoka dažnai jau yra pasmerkta dėl nevykusios šeimos terapijos.

Antras dalykas, kurį verta pažymėti Maršos ir Polo istorijoje, – tvirtos terapeutės individualistinės ir priešiškos santuokiniam įsipareigojimui nuostatos. Kaip ir daugelis psichoterapeutų, ji žmogų mato kaip savo klientą. Ji nėra atsakinga dėl šio žmogaus neatidėliotinų poreikių sprendimo, ji nėra įsipareigojusi kitiems kliento aplinkos žmonėms. Be abejo, ši terapeutė suvokė save kaip neutralią dėl santuokinio įsipareigojimo. Tačiau, kaip rašiau savo knygoje Soul Searching: Why Psychotherapy Must Promote Moral Responsibility („Sielos paieškos: kodėl psichoterapija turi skatinti moralinę atsakomybę“), terapeuto neutralumas įsipareigojimo bei kitais moraliniais klausimais Amerikos visuomenėje reiškia tai, kad jis veikiausiai pritaria vyraujančiai asmens savanaudiškumo etikai.

Tačiau nėra joks neutralumas klausti ką tik ištekėjusią, apimtą depresijos moterį: „Ar jautiesi laiminga savo santuokoje?“, ir raginti ją pasikliauti savo išgąsčio kupinais ir sumišusiais jausmais. Nors nė vienas save gerbiantis terapeutas neskatins savižudiško paciento pasikliauti savo jausmais, esą koks beprasmis tavo gyvenimas, bet daugybė gerų specialistų tampa skyrybų „organizatoriais“, net jei pora lig šiol nėra rimtai bandžiusi suprasti tarpusavio problemų ir atkurti santuokos sveikatos. Terapeuto padedama santuokos „savižudybė“ tapo standartine šiuolaikinės psichoterapijos paradigma.

Žinoma, kai kurios santuokos yra mirusios, ir terapeuto užduotis yra padėti sveikiausiu būdu abiem pusėms išsiskirti, ypač jei šeimoje yra vaikų. Kai kurios santuokos yra emociškai bei fiziškai žalingos ir beveik neturinčios jokios galimybės pasikeisti. Kai kurios santuokos, rodos, galėtų būti išgelbėtos, bet vienas sutuoktinių jau yra priėmęs sprendimą skirtis. Aš nesakau, kad terapeutai turėtų skatinti santuokos nebenorintį vyrą arba skriaudžiamą žmoną laikytis savo įsipareigojimo nepaisant smurto.

Skyrybos yra būtinas atsarginis išėjimas mirtinai sergančioms santuokoms, kai kuriais atvejais tai – moraliai atsakingas veiksmas. (Turiu omenyje moterį, kurios vyras ir vaikų tėvas yra pedofilas, nenorintis gydytis.) Aš kritikuoju praktiką tų terapeutų, kuriems trūksta įgūdžių padėti poroms; kurių filosofinis požiūris į santuoką yra kaip į asmeninio pasitenkinimo erdvę, laisvą nuo etinių priedermių, o skyrybos yra griežtai privatus, savanaudiškas pasirinkimas, nepaisant kitų šeimos narių, o tik vienintelio suaugusio kliento.

Kaip tai nutiko?

Santuokos konsultavimas (šiandien – šeimos terapija) JAV prasidėjo ketvirtajame ir penktajame XX a. dešimtmetyje, tais laikais, kai buvo rūpinamasi įgyvendinti modernią partnerišką santuoką. Pirmieji santuokos konsultantai dažniausiai buvo ginekologai, ugdytojai ir dvasininkai. Be abejo, psichiatrai taip pat gydė daug nelaimingų susituokusių žmonių, tačiau jų pirminis tikslas nebuvo pagalba santuokai. Tai truko iki šeštojo dešimtmečio, kol santuokos konsultantai pradėjo dirbti su abiem sutuoktiniais vienos konsultacijos metu. Iki tol abiejų partnerių konsultavimas vienu metu buvo traktuojamas kaip netinkamas gydymas ar netgi neetiškas, kadangi jis galėjo sugriauti galingą vieno vienam psichologinio perkėlimo dinamiką, kuri neišvengiamai būtina sėkmingai gydyti asmenines problemas, kurios sukelia sunkumų santuokai.

Šeštajame dešimtmetyje ir septintojo pradžioje jungtinis sutuoktinių konsultavimas labai išplito, kadangi terapeutai pradėjo pripažinti darbo su santykių modeliais tiesiogiai per konsultaciją galią. Amerikos santuokos konsultantų asociacija dar labiau išaugo, kai prie kvalifikuotų psichoterapeutų prisidėjo dvasininkai. Įdomu tai, kad santuokos konsultavimas, kaip profesinė veikla, išsirutuliojo į šeimos terapiją, kuri išaugo iš psichiatrinių eksperimentų pasitelkiant šeimyninių psichinės sveikatos sutrikimų gydymą.

Iki JAV kultūrinės revoliucijos septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntajame dešimtmetyje daugelis santuokos terapeutų savo užduotimi laikė išsaugoti santuoką. Skyrybos buvo suvokiamos kaip neabejotina terapijos nesėkmė. Buvo menkai pripažįstamas smurtas prieš sutuoktinį ir kad nors stabili, bet destruktyvi santuoka gali pakenkti emocinei sutuoktinių sveikatai, o vaikams namuose sukurti pragarą.

Ankstyvoji feministinė santuokos terapijos kritika netruko parodyti, kaip toks požiūris į šeimos terapiją gali būti pavojingas moters sveikatai. Jos dažnai būdavo laikomos atsakingomis dėl problemų santuokoje, kadangi šeimyniniai santykiai buvo priskiriami žmonų kompetencijos sričiai, ir moterys buvo aklai skatinamos laikytis tuo metu populiarios kultūrinės vertybės, kad tėvai turi likti drauge dėl vaikų. Prie viso to kai kurie konsultantai dvasininkai pridėdavo ir religinę dimensiją, siekdami išsaugoti stabilias santuokas, tuo siutindami kritikus, kurie tai suvokė kaip kaltės prieš Dievą sukėlimą žmonėms, bandantiems gelbėti savo psichinę ir fizinę sveikatą nuo „nuodingos“ santuokos.

Santuokos terapijos tyrimai ir literatūra suklestėjo per aštuntąjį dešimtmetį, kai itin išaugo skyrybų mastai. Prablaivinti feministinės kritikos ir apsiginklavę aštuoniasdešimtųjų „asmeninio pasitenkinimo kultu“, santuokos terapeutai iš esmės atmetė savo kaip santuokos gelbėtojų įvaizdį. Devintajame dešimtmetyje buvo daug sutuoktinių bendravimo, nelaimingų santuokų ir veiksmingų pagalbos technikų tyrimų. Santuokos terapeutai, kurie buvo išmokę šių naujų technikų, manėsi gydantys psichinę sveikatą tokiu būdu, kad tai padėjo ne tik santuokai, bet ir kiekvieno sutuoktinių asmeninei gerovei. Tačiau santuokos išsaugojimo vertybė čia dažniausiai būdavo suvokiama kaip neutrali, tai yra buvo remiamas sutartinis, individualistinis santuokinio įsipareigojimo modelis. Sprendimas skirtis tapo panašus į bet kurį kitą sprendimą pakeisti gyvenimo stilių – pavyzdžiui, darbą. Terapeuto užduotis tapo ne daryti įtaką sprendimo rezultatui, bet padėti žmogui suvokti savo poreikius ir prioritetus.

Patys psichoterapeutai, patirdami savo ir kolegų skyrybas aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, kuo toliau, tuo labiau suvokė jas kaip sąžiningą gyvenimo būdo pasirinkimą ir potencialų asmeninio augimo kelią. Savipagalbos knygos, parašytos tokių terapeutų, atspindėjo teigiamą nuostatą į skyrybas. Kaip savo knygoje „Skyrybų kultūra“ (The Divorce Culture) rašė Barbara Dafoe Whitehead, terapeutai pasekė populiarąja kultūra, palaikydami ekspresyviąsias skyrybas, kaip apšviestą kelią pradėti naują gyvenimą, kai senoji santuoka nebepataisoma. Nors šie terapeutai galvojo ir apie vaikus, tačiau dauguma jų buvo įsitikinę, kad vaikams bus gerai, jei jų tėvai elgsis taip, kaip geriausia jiems patiems. Tai aš vadinu „iš viršaus žemyn“ psichologijos ekonomika, kuri buvo tokia pat naudinga vaikams, kaip ir kiti „iš viršaus žemyn“ (kai pasitikima turinčiųjų galią gerumu) ekonomikos modeliai JAV visuomenės neturtingiesiems.

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje sutuoktinių terapija tapo vyraujanti, kadangi daug profesionalų ją praktikavo, daug porų to ieškojo ir kai kurios JAV draudimo kompanijos mokėjo už ją. Nacionaliniai politikos lyderiai taip pat neslėpė, jog jiems santuokos (ir šeimos) terapija buvo naudinga. Minėtame dešimtmetyje taip pat pastebimas grįžimas prie santuokinio įsipareigojimo vertybės ir terapeuto vaidmens ją skatinant. Pirmiausia tai buvo akivaizdu Michele Weiner-Davis paskutinio XX a. dešimtmečio pradžios veikale apie į sprendimą orientuotą terapiją itin nelaimingoms poroms. Ji savo užsiėmimus, o vėliau ir knygą pavadino „Skyrybų žlugdymas“ (Divorce Busting).

Ji ir kiti pradėjo sąmoningai stoti santuokos išsaugojimo pusėn, paprastai nuvildami pripažintus lyderius santuokos terapijos srityje. Laikydamiesi vidurio pozicijos – nei skatindami skyrybas, nei santuokos išsaugojimą – dauguma santuokos terapijos lyderių naująją prosantuokinę nuostatą laikė konservatyviu atkirčiu feminizmui ir emancipuotam individualizmui. Jei santuoka ir skyrybos iš esmės yra gyvenimo būdo pasirinkimas ir jeigu nevykusi, bet stabili santuoka kenkia visiems, su ja susijusiems, kodėl terapeutams turėtų rūpėti išsaugoti santuokas?

Paskutiniame XX a. atkirčių ir kontratkirčių dešimtmetyje taip pat būta išpuolių prieš termino „santuoka“ vartojimą tarp mokslininkų ir praktikų. Esą „santuoka“ marginalizuoja drauge gyvenančias poras, ypač gėjų ir lesbiečių. Dauguma santuokos terapeutų savo moksliniuose darbuose vartojo terminą „porų terapija“ arba „porų konsultavimas“. Neabejoju, kad santuokos ir šeimos terapija (37 JAV valstijose tai – kvalifikuota profesija) būtų buvusi pavadinta kitaip, jei ji būtų atsiradusi XX a. pabaigoje. Sąvoka „šeima“ vis dar tinkama tol, kol ji aprėpia šeimos struktūrų įvairovę, tačiau „santuoka“ – ne, kadangi ji šios įvairovės neaprėpia.

Tendencija atsisakyti žodžio „santuoka“ yra apgailėtina, kadangi sąvoka „pora“ neturi papildomos moralinio įsipareigojimo ar susitarimo visam gyvenimui reikšmės. Mano dukra ir jos vaikinas buvo „pora“ per vasarą po mokyklos baigimo, tačiau jų santykiai nutrūko šiems įstojus į skirtingus koledžus. Ar toks santykis yra lygiavertis Maršos ir Polo arba seniai susituokusios poros, turinčios vaikų, santykui? Net jeigu ir vartotume terminą „įsipareigojusi pora“ arba „įpareigojantis santykis“, mums kyla klausimas, koks šio įsipareigojimo gylis ir trukmė.

Savo straipsnyje pateikiau JAV psichoterapijos individualistinės etikos komunitarinę kritiką. Nors mano pagrindinis objektas yra santuokos terapija, kaip terapijos kryptis, manau, kad visa susituokusių žmonių terapija iš dalies yra santuokos terapija, nors čia dalyvauja tik vienas sutuoktinių, kadangi iš asmeninių poreikių ir santuokinių ryšių bei įsipareigojimų priešpriešos kylančios problemos nūdienos individualioje terapijoje yra neišvengiamos. Tačiau, mano įsitikinimu, esama labai paplitusios, nors ir nematomos žalos, kurią santuokoms padaro daugelis inividualistiškai orientuotų psichoterapeutų. Imkime tokį pavyzdį.

Monika buvo priblokšta, kai jos vyras, su kuriuo ji buvo susituokusi 18 metų, pareiškė turįs romaną su jos geriausia drauge ir norintis „atviros“ santuokos. Kai Monika atsisakė tokio pasiūlymo, Robas išėjo iš namų ir kitą dieną buvo rastas be tikslo slampinėjantis netoliese esančiame miške. Dvi savaites jis praleido psichiatrinėje ligoninėje dėl ūmios psichotinės depresijos. Nors būdamas ligoninėje jis tvirtino, kad nori skirtis, jo terapeutui pakako išminties paraginti jį nedaryti jokio sprendimo, kol nepasijus geriau. Tuo metu Monika buvo likusi viena su savo skausmu, baime ir pykčiu. Ji turėjo du mažus vaikus, atsakingą darbą ir sirgo vilklige – chroniška liga, kuri jai buvo diagnozuota prieš metus. Iš tiesų Robas neįstengė susitaikyti su žmonos diagnoze ir savo darbo praradimu prieš pusmetį.

Akivaizdu, kad ši pora pastaraisiais metais buvo patyrusi didžiulį stresą, įskaitant ir persikraustymą į kitą miestą, kur neturėjo jokios pagalbos. Robo elgesys tapo nebūdingas ankstesniam doram, puoselėjančiam gilias religines ir moralines vertybes vyrui, koks jis buvo. Monika tapo nusiminusi, susijaudinusi ir sutrikusi. Ji ieškojo rekomendacijų, kaip rasti geriausią psichoterapeutą mieste. Moteris pateko pas gerai vertinamą klinikinį psichologą. Robas toliau tęsė individualią psichoterapiją ne ligoninėje, gyvendamas vienas atskirame bute. Jis vis dar norėjo skirtis.

Monika papasakojo man, kad jos terapeutas po dviejų konsultacijų patarė jai skirtis su Robu. Ji priešinosi, sakydama, kad tai ilgalaikė santuoka, kad šeimoje yra mažamečių vaikų, o ji tikisi, kad tikrasis Robas vėl sugrįš, įveikęs savo viduramžio krizę. Ji įtarė, kad romanas su jos drauge bus trumpas (taip ir buvo). Moteris buvo pikta ir baisiai įskaudinta, bet nusprendė neatsisakyti 18 metų trukusios santuokos dėl vieno mėnesio pragaro. Tačiau Monikos terapeutas, pasak jos, tai interpretavo kaip šios pasipriešinimą judėti toliau, kylantį iš jos negebėjimo išgedėti santuokos pabaigos. Moters psichoterapeutas susiejo šį „negebėjimą“ su motinos netektimi, kai Monika buvo maža. Esą jos sunkumai paleisti nenusisekusią santuoką kilo iš jos nebaigto gedulo vaikystėje.

Laimė, Monikai pakako stiprybės mesti šį terapeutą. Nedaugelis klientų tai įstengia, ypač kai ekspertas ima patologizuoti jų moralinį įsipareigojimą. Taip pat laimė, kad ir Robui pavyko rasti gerą santuokos konsultantą, kuris suvokė šios santuokos krizę ir padėjo ją įveikti. Monikos ir Robo santuoka galiausiai tapo sveikesnė.

Deja, tokie pasibaisėtini dalykai vyksta kasdien psichoterapeutų praktikoje. Prislėgtai žmonai, patiriančiai vyro, sergančio Parkinsono liga, žodinį smurtą, per pirmą ir vienintelę konsultaciją buvo pasakyta, kad jos vyras niekada nepasikeis. Todėl ji arba ir toliau turės gyventi, kentėdama žodinį smurtą, arba palikti savo vyrą. Moteris pasijuto smarkiai įžeista, kad šis jaunas terapeutas dėjosi toks išmanantis apie moters įsipareigojimą vyrui, kurį ji mylėjo daugiau nei 40 metų ir kurį palaužė Parkinsono liga. Moteris atėjo pas mane ir rado būdą išsaugoti stabilią santuoką, kurioje nebeliko smurto. Kai pakviečiau jos vyrą prisidėti prie mūsų, paaiškėjo, kad jis kur kas lankstesnis, nei manė ankstesnysis terapeutas. Jis taip pat buvo įsipareigojęs savo santuokai, ir jam buvo labai reikalinga žmona.

Šios iliustracijos neturėtų likti nepastebėtos kaip blogos terapijos ar nekompetentingų terapeutų pavyzdžiai. Tačiau taip yra dėl tarp daugelio individualistiškai orientuotų terapeutų paplitusios neigiamos nuostatos prieš santuokinį įsipareigojimą, kai kalbama apie esamus „nuodingus“ santykius. Pagrindinės tokios terapijos technikos yra šios: a) išanalizuok drauge su klientu, kodėl naudinga ir nenaudinga išsaugoti santuoką – ar man labiau apsimoka pasilikti, ar išeiti? Ir b) paklausk kliento, ar jis laimingas, o jei jis nelaimingas – kodėl tada nesiskiria? Jei šie klausimai atskleidžia tai, kas santuokos patologijos požiūriu vadinama iracionaliu įsipareigojimu, terapeutas imasi patologizuoti šio įsipareigojimo priežastis.

Tokių terapeutų klausimai ir pastebėjimai yra šališki vilkai neutralių avelių kailiais. Klausimai apie naudą ir jos kainą ypač nepakenčia svarstymo apie ko nors kito poreikius, kalbant apie sprendimą skirtis, ar ne. Aštuntajame dešimtmetyje mane mokė atmesti kliento spontanišką moralinę kalbą (pavyzdžiui: „Aš nežinau, ar skyrybos bus gerai vaikams“), sakant, kad jei tėvai pasirūpins savimi, vaikams bus viskas gerai. Ir tada vėl nukreipdavau pokalbį į saugesnę galvojimo apie save teritoriją. Štai kokios terapijos mokė daugelį mūsų prieš daugelį metų, o šiandien ji vis dar plačiai praktikuojama.

Komunitarinis požiūris į santuokos terapiją

Pirmasis komunitarinės santuokos terapijos punktas turėtų būti tas, kad terapeutai – tiek dirbantys su individais, tiek su poromis – pripažintų ir vertintų santuokinio įsipareigojimo moralinę prigimtį. Tokia pozicija išvaduotų terapeutą nuo neutralumo, kuris iš tiesų slepia savanaudišką, kontraktu pagrįstą požiūrį į santuokinį įsipareigojimą. Žvelgiant iš komunitarinės perspektyvos, skyrybos kartais yra būtinos, jei pasilikti santuokoje labai žalinga. Tačiau jei šeimoje yra mažų vaikų, sprendimas skirtis turėtų būti suvokiamas kaip galūnės amputavimas: reikėtų bandyti visais būdais to išvengti, naudojant alternatyvius gydymus, tačiau tai padaryti, jei tai neišvengiama, norint išgelbėti žmogaus gyvybę.

Antras punktas – asmens sveikata ir psichologinė gerovė iš tiesų yra pagrindinės santuokos dimensijos ir svarbūs terapijos tikslai. Todėl nėra jokio esminio prieštaravimo pabrėžiant santuokinio įsipareigojimo moralinę prigimtį ir teigiant asmeninio pasitenkinimo bei autonomijos esant santuokoje vertę. Šie moraliniai ir asmeniniai elementai drauge nusako unikalią santuokos jėgą šiuolaikiniame gyvenime.

Trečia – tai fundamentalus moralinis terapeuto įsipareigojimas siųsti pacientus ieškoti santuokos terapijos, kai jų nepasitenkinimas santuoka kelia pakankamą grėsmę šios tvarumui. Mums reikalinga kultūrinė etika, dėl kurios nutraukti santuoką, prieš tai neieškojus profesionalios pagalbos, taptų taip pat neatsakinga, kaip leisti kam nors mirti jo nė nepabandžius gydyti.

Ketvirta – santuokinės sveikatos propagavimas turėtų būti toks pat svarbus, kaip ir rūpinimasis fizine sveikata. Todėl, kad mes puikiai žinome, kokią fizinę ir psichologinę žalą nenusisekusi santuoka sukelia tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Taigi, sveikatos apsaugos sistema turėtų remti santuokos terapiją kaip esminę sveikatos apsaugos dalį, užuot į ją žvelgus kaip į paslaugą, už kurią ligonių kasos neapmoka.

Penktas aspektas – tai santuokinės edukacijos svarba ir ankstyvas įsikišimas, siekiant išvengti rimtų santuokos problemų. Būtina tautos santuokinės sveikatos stebėjimo kampanija ir parama visuomeninėms iniciatyvoms, kurios siekia padėti poroms pagilinti žinias, ugdyti elgesį, vertybes ir įgūdžius, įgalinančius santuoką, kurioje sutuoktiniai rūpinasi vienas kitu, bendradarbiauja ir yra įsipareigoję. Esama daugybės patikrintų santuokos ugdymo kursų ir programų, kurios galėtų patenkinti šį poreikį. Taip pat reikalinga porų tarpusavio pagalba ir be tiesioginio profesionalo įsikišimo.

Šešta – psichoterapeutas turėtų padėti pacientams jaustis atsakingiems už tai, kaip jie elgiasi su savo antrosiomis pusėmis – tai yra paskatinti juos būti sąžiningus ir rūpestingus savo žmonoms ar vyrams. Nors įsipareigojimas yra santuokos esminis elementas, tačiau teisingumas ir rūpinimasis taip pat yra esminiai moraliniai elementai. Komunitarinis požiūris į santuokos terapiją taip pat inkorporuoja ir feministinę įžvalgą apie lyčių nelygybę, būdingą šiuolaikinėms santuokoms. Čia jautriai žvelgiama į tai, kad šiandien dažnai yra tikimasi, jog moterys turi prisiimti pagrindinę atsakomybę už santuoką ir vaikus, o po to yra kritikuojamos kaip esą pernelyg atsakingos.

Jei vyras atsisako teisingai dalintis darbą šeimoje, sakydamas, kad esą tai jam nepriklauso, terapeutas turėtų tai suvokti kaip dalyką, susijusį su moraline atsakomybe, o ne tik kaip egoistiškų derybų su žmona objektą. Komunitarinis požiūris skatina kur kas daugiau nei santuokinį stabilumą – jis remia lygiateises santuokas, paremtas rūpinimusi ir bendradarbiavimu, kurios laiduoja sutuoktinių ir individų gerovę.

Septinta – terapeutas neturi tapti santuokos „savižudybės“ pagalbininku. Reikalingas vartotojų sąmoningumo vajus dėl potencialių individualiosios ar santuokos terapijos pavojų, keliamų santuokos gerovei. „Vartotojai“ turėtų gauti gaires, kaip atskirti tinkamą terapeutą su juo kalbant telefonu. Tai, pavyzdžiui, galėtų būti klausimas: „Ar jums svarbi santuokos išsaugojimo vertybė, nors sutuoktiniai patiria problemų joje?“ Jei terapeutas atsako retorika apie kiekvieno asmeninį apsisprendimą („Aš bandau padėti abiem pusėms nuspręsti, ko kiekvienai reikia asmeniškai“), potencialus klientas gali paklausti, ar terapeutas pats asmeniškai santuokinį įsipareigojimą laiko vertybe.

Jei terapeutas išsisukinėja, skambinkite kitam. (Taip pat kreipkitės kitur, jei terapeutas sako, kad santuoka turi būti išsaugota nepaisant nieko.) Klientai taip pat turi žinoti, kad daugelis psichoterapeutų, kurių pagrindinis darbas yra su individais, nėra kompetentingi santuokos terapijos srityje ir dėl to yra linkę per anksti pasiduoti, susidūrę su sunkumais konsultuodami sutuoktinius dėl santuokos išsaugojimo. Todėl geriausia ieškoti terapeutų, kurie turi specialų pasirengimą ir patirtį dirbti su poromis.

Šiandien nemažai psichoterapeutų persvarsto savo požiūrį į santuokinį įsipareigojimą. Jie buvo apakinti kultūrinio miražo apie tai, kas yra geras gyvenimas XX a. pabaigoje. Taigi, jie bando permąstyti savo pražūtingą moralinį neutralumą pribloškiančių šeimos ir visuomenės griuvimo mastų akivaizdoje. Komunitarinė santuokos terapijos kritika ir performulavimas gali atverti kelią naujos rūšies santuokiniam ryšiui, kuris moralinę atsakomybę, ilgalaikį įsipareigojimą ir asmeninę pilnatvę suvokia kaip vientisą audinį, o ne sudurstytą iš gabalų, kuriuos galima lengvai atskirti.

Pagal užsienio spaudą parengė ir vertė Jurga Žiugždienė.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.